Autoriaus biografija

Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – kunigas, lietuvių prozos klasikas, kritikas ir literatūros istorikas, viena ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, apie kurias kuriamos legendos bei mitai. Mokėsi Daugpilio realinėje mokykloje, 1893 m. baigė Kauno kunigų seminariją, kurioje priklausė slaptai lietuvių draugijai. Įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. 1894–1914 m. Kunigavo įvairiose Latvijos ir Lietuvos vietose (bažnytinė vyresnybė nemėgo impulsyvaus ir aktyvaus patrioto, nuolat kėlė iš vietos į vietą). Ėmėsi redaguoti Tėvynės sargą (1896–1902) bei Žinyčią (1900–1902) – kunigijos leistus laikraščius, kuriuose tautiškumo pagrindu stengtasi jungti įvairių pažiūrų autorius, priešinamasi rusifikacijai ir polonizacijai, rūpinamasi švietimu. 1902 ir 1906 m. Pasirodė pirmosios Vaižganto knygelės Vaizdeliai, Šis tas bei Sceniškieji vaizdeliai – trumpi didaktiniai-alegoriniai
pasakojimai, tęsiantys Valančiaus tradiciją. 1907–1911 m. Vaižgantas gyveno Vilniuje ir aktyviai dalyvavo Petro Vileišio inicijuotame Vilniaus lietuvinimo sąjūdyje, bendradarbiavo Vilniaus žiniose (1907) bei Viltyje (1907–1911), ieškodamas gabaus jaunimo („deimančiukų“), skleisdamas tolerancijos dvasią, rašydamas įvairiais klausimais, išgarsėdamas kaip vienas įdomiausių ir skaitomiausių publicistų (vėliau pramintas lietuvių visuomenės „barometru“). 1911 m. tapo Laižuvos klebonu ir tais metais išvyko į JAV rinti lėšų „Saulės“ rūmams (mokytojų seminarijai) Kaune, lankė lietuvių kolonijas, rašė ir grįžęs 1912 m. išleido apybraižų knygą Ten gera, kur mūsų nėra. 1914 m. prasidėjus karui pasitraukė į Rygą, redagavo tenykščių lietuvių leidžiamą Rygos garsą, 1915 m. rudenį persikėlė į Petrogradą, įsijungė į „Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti“ veiklą, atstovavo Rusijos lietuvių seime Tautos pažangos partijai, vis daugiau rašė, nedidelėmis knygelėmis leido dramas ir prozą: 1915 m. – Scenos vaizdai, Monologai ir dialogai, Karo vaizdai; 1916 m. – Alegorijų vaizdai, Lietuvos žodis, Kvailių ašaros, Apie asilus. Jose ryškėjo Vaižganto interesų ratas, formavosi stilius. 1917 m. išvyko į politinę lietuvių konferenciją Stokholme, kur priimtoje rezoliucijoje akcentuotas Lietuvos nepriklausomybės siekis. Stokholme Vaižgantas padėjo ne vienam plunksnos broliui pasitraukti iš neramumų krečiamos Rusijos, pradėjo rašyti epopėją Pragiedruliai (leidžiama Vilniuje 1918–1920 m. trimis knygomis), plačiausiai išskleisdamas savo neapibrėžto žanro meninių-etnografinių „vaizdų“ panoramą. Grįžęs į Lietuvą aktyviai dalyvavo valstybės kūrime Vilniuje. Jį užėmus lenkams, pasitraukė į Kauną, kur nuo 1920 m. buvo paskirtas Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios rektoriumi. Suremontavęs apleistą šventovę, čia dirbo visą likusį gyvenimą (iki 1932), tapdamas mėgstamiausiu ir mylimiausiu Kauno klebonu, nuskriaustųjų, atstumtųjų, nesuprastųjų užtarėju, aktyviu visuomenininku, aštriu suponėjusių valdininkų kritiku, ryškia nepriklausoma asmenybe. Literatūros ir kritikos žurnale Skaitymai 1921 m. paskelbė vieną svarbiausių savo kūrinių – apysaką Dėdės ir dėdienės, bendradarbiavo kaip kritikas, aptardamas vos ne visas pasirodančias knygas, nevengdamas polemikos, gindamas nuo aršių kritikų pradedančiuosius autorius. 1922 m. Vaižgantą pakvietė Lietuvos universitetas. Jame iki 1929 m. dėstė spaudos draudimo periodo (1864–1904) literatūros istoriją, gyvu ir spalvingu žodžiu sutraukdamas būrius studentų iš įvairių fakultetų. Publikavo keletą knygelių apie atskirus rašytojus (Maironį, Antaną Baranauską, Andrių Višteliauską-Vištelį, Antaną Vienažindį, Vincą Kudirką, Lauryną Ivinskį ir kt.), paskelbė daug vertingų atsiminimų. Redagavo leidinį Mūsų senovė (1921–1922), 1923 m. Humanitariniame fakultete įkūrė Rašliavos muziejų, padovanodamas savo asmeninė biblioteką (virš 500 leidinių), leido savo kūrybos raštus. Baigęs dėstytojauti (1929 m. universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą) atsidėjo grožinei kūrybai – 1929 m. išėjo apysaka Išgama bei romanas Šeimos vėžiai, 1930 ir 1932 m. – apysakos Nebylys bei Žemaičių Robinzonas. 1933 m. Vaižgantas mirė 1933 m., buvo iškilmingai palaidotas Vytauto bažnyčioje. Operatorius Stasys Vainalavičius sukūrė dokumentinį filmą Kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto laidotuvės (1933). Šalia bažnyčios esantis Vaižganto butas dabar veikia kaip rašytojo memorialinis muziejus. Juozas Tumas – kaimo ir tautinio atgimimo epochos rašytojas, slapyvardžiu pasirinkęs mitologinį linų ir kanapių globėjo Vaižganto vardą. Užaugęs Aukštaitijos valstiečių šeimoje, kurioje jis buvo dešimtas vaikas, mylimas ir lepinamas, vėliau dėmesingai sekė savo šeimos narių likimus, gimtojo kaimo žmonių istorijas ir pasiryžo jas įamžinti prozos raštuose, kuriuose centrinis yra pasakotojas, autoriaus antrininkas, nuolat emocingai įsiterpiantis į pasakojimą, o dauguma veikėjų – artimųjų, giminių, gerų pažįstamų prototipai. Jį domino ne didinga praeitis, bet esama dabartis, į ją nukreipė savo nesibaigiančią energiją, trokšdamas išjudinti žmones, kultūrinį gyvenimą, pateikti kuo platesnį socialinės tikrovės paveikslą, parodyti lietuviškų papročių, etnografinės aplinkos grožį, savo krašto žmonių rūpesčius bei viltis, kritikuoti apsileidimą ir kitas ydas. Gyvenimiškoji ir publicisto patirtis, įgimtas pasakoriaus talentas lėmė išskirtinį Vaižganto stilių – gyvą, spalvingą, temperamentingą, nepaprastai žodingą, autentika ornamentuotą pasakojimą, iš kurio sklinda didžiulė meilė ir tikėjimas savo krašto ateitimi.
Vaižgantą, kaip ir nemažą to meto inteligentijos dalį, domino „tautos dvasios“, lietuviško charakterio klausimai. Pirmas toks bandymas juos užčiuopti yra apsakymas „Rimai ir Nerimai“ (iš rinkinio Karo vaizdai). Paralelės ir kontrasto principu parodomos dvi valstiečių šeimos, išsikerojusi ilgametė tarpusavio neapykanta, išaugusi dėl smulkmeniško materialinio rungtyniavimo, ir finalinis susitaikymas, sąlygotas didelės nelaimės (karo metu žūva šeimų sūnūs). Pirmoje kūrinio dalyje vyrauja anekdotinio pobūdžio kronikinis pasakojimas, artimas didaktinės literatūros tradicijai, antroje – lyriniai išgyvenimai, susitelkiantys apie vieną dramatišką įvykį, atskleidžiantį buitinės nesantaikos paviršutiniškumą ir atveriantį personažų bendražmogišką esmę. Panašiu kaimyninių šeimų gretinimo principu sukomponuotas stambiausias Vaižganto prozos darbas Pragiedruliai („Vaizdai kovos dėl kultūros“), tik čia masteliai jau visai kiti – autorius užsimoja aprėpti visą Lietuvą: pirmose dvejose dalyse vaizduojama Žemaitija („Gondingos kraštas“), trečiojoje – Aukštaitija („Vaduvų kraštas“). Veiksmo laikas – XIX a. pab.–XX a. pr. (iki 1905 m. karo), intensyviausias atgimimo laikotarpis. Kūrinys neturi vienijančios siužetinės gijos, vyrauja atskiri fabuliniai vaizdai, jų ciklai, vienovės suteikia pasikartojantys personažai (svarbiausios yra Šešiavilkių ir Vidmantų šeimos atstovai, daktaras Gintautas, kunigas Vizgirda), įvairios meilės linijos, spaudos gabenimo, konspiracijos motyvai, bet daugiausia – visažinis ekspresyvus pasakotojas, emocinė atmosfera ir autoriaus idėja panoramiškai parodyti Lietuvą nacionalinės kovos metu, apimti skirtingo amžiaus grupes, įvairius socialinius sluoksnius, būdingiausius veikėjų tipus, tautos tradicijas, papročius, tikėjimą, atskleisti lietuvio etinį charakterį. Kompozicinis laisvumas leidžia Vaižgantui įsiterpti į pasakojimą, publicistiškai pasamprotauti ar lyriškai susimąstyti, daryti didelius etnografinius ekskursus, pateikti plačius kaimo darbų, švenčių, aprangos, būdo savybių aprašymus, nutapyti įspūdingų peizažų, pasekti pasakų, legendų bei padavimų, perduoti kaimiečių kalbos, mąstymo manierą, jų psichologiją, parodyti ypatingai žmones vienijančią kovą su carizmo biurokratija ir perteikti stiprėjančią pragiedrėjimo viltį. Taip šiame sodriame epe atsiveria sintetinis krašto vaizdas, atsiskleidžia dvasinis šalies pulsas, gyva baudžiavos atmintis, žmonių šviesėjimas, ekonominis stiprėjimas, politinis brendimas, tautinis sąmonėjimas, išryškėja kaimo kultūros savitumas, svarbiausi nacionaliniai lietuvio bruožai: artimumas gamtai, darbštumas, kolektyviškumas, solidarumas, sumanumas, dorumas, santūrumas, gebėjimas aukotis, polinkis menui. Lietuva parodoma lyg bendru rūpesčiu gyvenanti šeima, o šeimoje, savo ruožtu, subręsta atskiro žmogaus pilietiškumas. Baudžiavos laikus vaizduojančioje apysakoje Dėdės ir dėdienės Vaižgantas tautinį charakterį tiria ne plačiai žvalgydamasis, bet įsižiūrėdamas tris likimus žmonių, vadinamų „dėdėmis“ ir „dėdienėmis“. Paprastai tai šeimos nesukūrę ir gimtajame ūkyje pasilikę viengungiai broliai ir seserys, lyg ir šeimos nariai, lyg ir samdiniai, negaunantys atlyginimo. Rašytoją domina kuo jie, likę nuošaly įprasto srauto, gyvena, kuo minta jų dvasinis pasaulis. Apysakos siužeto pagrindą sudaro meilės trikampis: Šiukštų Mykolas platoniškai myli Paukštų Severiją; ji taip pat Mykoliukui neabejinga, bet myli daugiau kaip brolį, su kuriuo kartu užaugo viename kaime; ją, baudžiauninkę, paveržia dvaro tijūnas Rapolas Geišė, gerokai vyresnis už ją ir vyriškesni už tylenį Mykoliuką. Tačiau tikros šeimyninės laimės neduota patirti nė vienam, nes visi trys yra ir socialinės tikrovės, iškraipiusios normalesnių santykių galimybę, aukos: Mykoliukas, negalėjęs įveikti savo drovumo, tyliai rezignuoja, susitaiko su savo likimu, sensta su jaunos Severiutės paveikslu mintyse, netoliese gyvenančios kaimynės Severijos lyg ir nepastebėdamas; Severijos vyras Rapolas, panaikinus baudžiavą, netenka valdžios ir galios, tampa niekam nereikalingas, nemokėdamas ūkininkauti, virsta plepiu tinginiu, greitai susmunka, susensta; Severija, nutekėjusi į svetimus namus ir likusi svetima, lyg tėvą kantriai karšina savo sutuoktinį. Rapolas, kažkada fiziškai susižavėjęs Severijos jaunyste ir sugebėjęs prisivilioti kaimo gražuolę, senatvėje nebetinka jai į porą, tik gyvena žmonos kilnia malone, atrasdamas Severijos
dvasinį grožį.
Iš šių trijų savaip laimingų ir kartu nelaimingų personažų svarbiausias yra Mykoliukas, įkūnijantis baudžiavos išugdytas lietuvio savybes: kuklumą, darbštumą, kantrumą, nuolankumą, panteistinį gamtos jutimą, trauką muzikai, lyrišką jautrumą, jausmo persvarą prieš protą, gebėjimą mylėti giliai ir tik vieną kartą, puoselėti tą išgyvenimą kaip švenčiausią likimo dovaną. Nors Mykoliuko gyvenime ir meilėje nemaža dramatizmo, jis to nejaučia, neišgyvena vidinio konflikto ar skilimo, viskas ramiai nuskęsta jo vidinėje melancholijoje: jaunystėje – smuikelio melodijoje, senatvėje – žemės darbų bei gamtos ritme. Mykoliukas, paskui kantrus artojas Mykolas, visą savo gyvenimą ir darbus atidavęs dvarui bei brolio šeimai, senatvėje yra niekam nereikalingas, bet neteisybės ar didelės nuoskaudos nejaučia, nes visada turėjo susikūręs kitiems nematomą savo vidinį svajų, vėliau – prisiminimų bei relikvijų pasaulį, „savo antrinę sielą“, kuri atsvėrė skurdžią buitį ir teikė buvimo prasmę, davė ramumo, netgi solidumo bei taurumo, pašalinę akį stebinančios pilnatvės, dvasinės ramybės bei savo vertės jutimo: „[…] Šiukštų dėdė šventadieniais į bažnyčią ėjo ir bažnyčioje laikėsi nė kiek ne menkiau už pačius didžiuosius, pačius turtinguosius ūkininkus. Pasakytume pašnibždomis – net rimčiau ir didesniu savo vertybės jutimu už patį kleboną“.
Mykoliukui artima siela Severiutė taip pat įkūnija lietuvės savybes – džiugų jaunystės žavesį bei jaukų moteriškumą, rūpestingumą, darbštumą ir kuklumą, gebėjimą suprasti ir atjausti, mylėti ir aukotis, nuolankiai tenkintis likimo skirta dalia. Kūrinio pabaigoje pamatome ją ir pasikeitusią – išgeriančią, piktą, triukšmaujančią. Vaižgantas nesilaikė išankstinių charakterio kūrimo schemų, stengėsi būti objektyvus ir ištikimas gyvenimo tiesai. Perdėm neidealizuoja jis nei Mykoliuko, pastebėdamas nemažai jo trūkumų, taip sukurdamas visapusiškesnį personažo paveikslą. Kaip kunigas ir patriotas Vaižgantas išgyvena dėl lietuviško pasyvumo, nevalyvumo, valios neturėjimo, polinkio į girtuoklystę ir pan., atskleidžia socialinio determinizmo ir patriarchalinio kaimo tradicijų nulemtą neteisybę (Mykoliukas nesiryžta draskyti vyresnio brolio ūkio, o Severija negali tekėti už savo žemės neturinčio baudžiauninko), visgi apysakoje dominuoja šviesioji gyvenimo ir žmogaus prigimties pusė.
Dėdėse ir dėdienėse personažai dar nesusiformuoja kaip asmenybės, kuriančios ir valdančios savo likimą. Kitaip yra nebylyje, paskutinėje reikšmingoje Vaižganto apysakoje, pratęsiančioje lietuviškos sielos ir meilės studijas pobaudžiaviniame kaime. Nuo didaktiškai iliustratyvių personažų Pragiedruliuose Vaižgantas ėjo prie sudėtingesnės individualizacijos Dėdėse ir dėdienėse, kur žmogaus pavaizdavime dominavo sentimentalizmui būdinga jausmo pirmenybė bei sąlyčio su gamta adoracija. Nebylyje pagrindinio herojaus Jonas Butkio paveiksle artėjama prie romantiškos – veržliai savo tikslo siekiančios, jokių ribų nepaisančios – asmenybės modelio. Apysaką pradeda skyrius Dėdienė, kuriame patriarchalinio kaimo moters idealą įkūnija Apolonija Butkienė, Jono motina, viso kaimo geradarė ir numylėtinė, vienas gražiausių rašytojo sukurtų moters paveikslų. Tačiau jaunoji karta – geriausi vaikystės draugai Jonas Butkis ir kaimynas Kazys Šnerva, – žavėdamiesi Dėdiene visgi nėra linkę į bendruomeniškumą, laikosi atokiau nuo kaimo jaunimo, kol tarp jų įsiterpusi Anelė Kepelaitė, Kazio susirasta nuotaka, išardo ilgamečių bičiulių vienovę,
pažeidžia Jono savimeilę, sukelia pavydą ir paverčia jį asmeninio tikslo siekiančiu individualistu, kurį valdo neapykanta ir kerštas. „Tai išties novatoriškas paveikslas, su kuriuo sietinas apskritai dramatiško charakterio gimimas ne tik Vaižganto kūryboje, bet ir visoje stambiojoje lietuvių prozoje“, – konstatuos Algimantas Radzevičius. Šis dramatiškiausias meilės trikampis pasibaigia tragedija, kuri sukrečia patį nusidėjėlį. Dostojevskiška nusikaltimo ir atgailos tema leidžia Vaižgantui sukurti sudėtingą personažą, kuris išreiškia buvusios kūno ir dvasios harmonijos, kaip lietuviškos savybės, krizę pasikeitus laikams, keičiantis santykiams kaime, irstant kolektyvizmui, patriarchaliniams papročiams, individui išeinant į asmeninės atsakomybės lauką.
Vaižgantas brendo herojiškais kovos dėl lietuviškos spaudos laikais, pradėjo rašyti tautinio atgimimo, lietuviškos kultūros pamatų kūrimo laikotarpiu. Jis nesiruošė būti rašytojas, tik dirbo spaudoje, beletristiniais vaizdeliais užpildydavo likusius tuščius puslapių plotus. „Rimtai“ rašyti ėmėsi skatinamas kitų. Palaipsniui jo proza darėsi vis įdomesnė, sudėtingesnė – rašytojas gražino savo kalbą, plėtojo portretus, kūrė charakterius bei siužetą. Vaižganto pasaulis tvirtai įsišaknijęs kaime ir nacionalinio pakilimo laikmetyje, todėl dabartiniam skaitytojui kartais ir neaktualus. Nelengvas ir rašytojo stilius, dažnai perkrautas puošybos elementais, ekskursais į šalis, plačiais aprašymais, pasakotojo dominavimu kūrinio naratyve. Visgi Vaižganto proza svarbi ne tik kaip laikotarpio bei paties autoriaus autentiškos dvasios dokumentas, bet ir kaip mūsų prozos raidos etapas bei meninis pasiekimas.

Informacija iš: Literatūros chrestomatija 11 klasei, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, 995 – 1000 psl.


Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s