Istorinis kontekstas

XX a. pradžios literatūra. Realizmas. Neoromantizmas

Vienas reikšmingiausių istorinių įvykių, dėl kurio lietuvių literatūra pačioje XX a. pradžioje pradėjo daug sparčiau vystytis, buvo lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimas 1904 m. gegužės 7 d. Atsirado galimybė legaliai leisti ir platinti lietuviškus periodinius ir kitokius leidinius, knygas. 1907 m. Krokuvoje buvo išleistas pirmasis lietuvių literatūros almanachas Gabija (redaktorius Juozapas Albinas Herbačiauskas), 1913 m. Vilniuje pradėtas leisti pirmasis lietuvių literatūros ir dailės žurnalas Vaivorykštė (redaktorius Liudas Gira), spausdinta daug įvairių grožinių knygų, debiutavo nauji rašytojai. Po spaudos atgavimo suaktyvėjo ne tik literatūrinis, bet ir apskritai meninis, kultūrinis, visuomeninis, politinis lietuvių gyvenimas. Steigėsi įvairios sąjungos, draugijos: švietimo, muzikos, teatro, dailės ir kitokios. Pavyzdžiui, 1907 m. Vilniuje buvo įsteigta Lietuvių mokslo draugija, kurios veikloje dalyvavo ir kai kurie rašytojai (Žemaitė, Juozas
Tumas-Vaižgantas ir kiti). Tais pačiais metais organizuota pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje savo darbus eksponavo arti šimto menininkų, tarp jų – talentingiausias tuometinis lietuvių dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911). 1906 m. Vilniuje buvo pastatyta pirmoji lietuviška opera Birutė. Ją pagal to paties pavadinimo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio pjesę sukūrė kompozitorius Mikas Petrauskas. Po 1904 m., kada
caro valdžia Lietuvoje leido rodyti lietuviškus vaidinimus, labai padaugėjo dramos spektaklių pastatymų. Tiesa, absoliuti jų dauguma buvo mėgėjiški.
1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje buvo sukviestas pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas. Jame dalyvavo apie 2000 dalyvių. Vienas iš Seimo nutarimų skelbė, kad Lietuvai reikia reikalauti autonomijos su visuotinai ir demokratiškai išrinktu seimu Vilniuje. Tai buvo svarus žingsnis nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimo link. Pirmojo Pasaulinio karo pabaigoje palankiai susiklostė politinės aplinkybės ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nariai pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Sukūrus ir per kelis metus nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija įtvirtinus nepriklausomą valstybę, literatūros, meno, kultūros plėtrai vėrėsi naujos, kitokios perspektyvos. XX a. pradžios lietuvių literatūra ir veikiama kitų tautų literatūrų (ypač lenkų), ir savaime plėtojosi dviem pagrindinėmis kryptimis: realistine ir romantine. Abiem joms pakankamai tvirtus pamatus dar XIX a. pabaigoje padėjo daugiausia Žemaitės kūryba (pirmajai) ir Maironio kūryba (antrajai). Bėgant laikui, pereinant iš XIX į XX a. abi kryptys kito, įvairėjo, įgavo naujų bruožų. Tiesa, realizmas keitėsi kiek vangiau ir mažiau. Didesni pokyčiai laukė romantinės krypties: romantizmą XX a. pradžios Lietuvoje pakeitė vadinamasis naujasis romantizmas, arba neoromantizmas. Pastarasis glaudžiai siejosi ir su kitomis literatūros kryptimis.

Informacija iš: Literatūros chrestomatija 11 klasei, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, 989 psl.

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: