Kritiniai straipsniai

Juozas Tumas Vaižgantas ir lietuvių tautinis atgimimas

Lietuvos aidas, 1918 m.

Pranešimas, skaitytas konferencijoje – diskusijoje „Tautiškumo problemos dabartinėje Lietuvoje 2010 m. rugsėjo 18 d Palangoje

Dainora Urbonienė

Kalbėdami apie Juozą Tumą Vaižgantą, grįžtame į J.Basanavičiaus, V.Kudirkos, Maironio laikus, į tą gražių vilčių, didelių darbų epochą, iš kurios ir šiandien vis dar semiamės dvasinės tvirtybės. Tos epochos lietuviai mokėjo aukotis. Jų kelrodė žvaigždė buvo tautiškumas. Jie ėjo sunkiu Tautos keliu į Nepriklausomybę. Tame kelyje labai daug nuveikė Juozas Tumas – Vaižgantas.

Svėdasų parapijos Maleišių kaimo ūkininkų šeima, kurioje 1869 m. gimė Juozas Tumas, kaip ir kitų Lietuvos kaimų šeimos meldėsi iš lietuviškų maldaknygių, skaityti vaikus mokė iš knygnešių slapta atneštų knygų. Spaudos draudimo laikų žmonės į lietuviško žodžio persekiojimą žiūrėjo kaip į grėsmę katalikybei. Tokį požiūrį skiepijo ir vaikams. Vos ne kiekviena motina sūnaus ateitį siejo su kunigyste. Bažnyčiai buvo paskirtas ir jauniausias Tumų vaikas Juozapas. Kunigystę jis priėmė kaip pasišventimą dideliems darbams, kaip galimybę tarnauti savo krašto žmonėms. Gražūs idealai vėliau virto konkrečiais darbais.

Jau augdamas visa savo esybe juto jį supančių, labai mylinčių žmonių dvasinius turtus ir mokėjo jais pasinaudoti. Tiek atsiminimuose, tiek kituose kūriniuose gražiausiomis spalvomis nuolat sušvyti guvios, šnekios, labai pamaldžios motinos, lėto, taikaus būdo tėvo paveikslai, rašytojas gėrisi seserų talentais, kaimiška jų inteligencija. Dėdė ir dėdienės, giminės, kaimynai visą gyvenimą buvo kartu su juo. Jie ne tik pateko į kūrinius kaip prototipai, bet veikė ir autoriaus asmenybę. Ne kas kitas, tik lietuviškas kaimas išlydėjo Juozą Tumą-Vaižgantą į nelengvą kovą už tautos laisvę.

Gal todėl taip anksti suprato aušrininkų idealus. Tai įvyko Dinaburgo (dabar Daugpilio) gimnazijoje, į kurią įstojo 1881 m. Tereikėjo vyresniam draugui P.Matulioniui parodyti J.Basanavičiaus leidžiamą „Aušrą“, ir gimnazistas Juozapas iš Maleišių kaimo pajunta norą pats prisidėti prie tautinio sąjūdžio. Kauno kunigų seminarijoje jis jau laukia garsaus Suvalkų krašto knygnešio J.Angrabaičio atnešamų lietuviškų knygų, bando pats rašyti korespondencijas į „Varpą“ bei „Apžvalgą“.

Tokia seminaristo J.Tumo veikla nepatiko sulenkėjusiai seminarijos vadovybei, todėl jį išsiunčia iš Lietuvos – 1894 m. paskiria į Kuršo gubernijoje esančią Mintaują, toliau nuo lietuvių. Tačiau būtent čia paskirtasis vikaras sutinka tuos žmones, kurie paskatina gyvenimą pašvęsti tautinei veiklai. Mintaujoje tuo metu gyveno būrelis inteligentų, kurie jau tada garsėjo savo darbais – būsimasis kalbininkas J.Jablonskis, teisininkai M.Lozoraitis, A.Krikščiukaitis keletas kitų lietuvių. Prie jų tuojau pat prisijungia ir J.Tumas – tęsia M.Valančiaus pradėtus spaudos leidimo bei platinimo darbus. Rašo straipsnius, pasirašo Vaižganto slapyvardžiu. Tokia veikla suerzina akylai stebinčius žandarus. Prie persekiojimo prisideda sulenkėjęs klebonas, ir Kauno kurija jauną, energingą vikarą, nesuspėjusį nuveikti nė dalies sumanytų darbų, 1895 m. iškelia į Mosėdį.

Bet šis iškėlimas, kaip ir daugelis siuntinėjimų ateityje, Vaižgantą tik paskatina. Mosėdyje pradeda redaguoti Tilžėje spausdinamą „Tėvynės Sargą“. Šis laikraštis daugiau kaip aštuonerius metus kovojo už katalikybės, lietuvių kalbos, tautiškumo teises, todėl į jį nukrypo lietuvybės priešų akys. Prasidėjo persekiojimai. Vaižgantas skaudžiai nukentėjo. Brolį Joną žandarai sugavo su „įkalčiu“ – vežė 600 „Tėvynės Sargo“ egzempliorių. Prasidėjo tardymas, vėliau teismas. Po kelerių metų kalinimo bei tremties sugrįžęs į Lietuvą dėl skolų prarado ūkį. Pats Vaižgantas buvo ilgai tardomas, galvojo apie emigraciją į Ameriką, bet, atsitiktinumo dėka išvengęs suėmimo, nusprendė likti tėvynėje.

Prasidėjo kilnojimai iš vienos vietos į kitą. Per trylika metų, iki 1907-jų, kunigavo septyniose parapijose. Ir visur, kur tik buvo paskirtas, tęsė tuos pačius darbus. Atokiausiose parapijose vis redagavo „Tėvynės Sargą“, rūpinosi jo spausdinimu ir platinimu. Buvo patyręs konspiratorius. Draudžiamas knygas dažniausiai slėpdavo klebonijose. Apie tokius vikaro darbus klebonai net nežinodavo – vienų nenorėta įklampinti, kitais nepasitikėdavo. Iš klebonijų draudžiamą spaudą išskirstydavo knygnešiams, kurie ją platino visoje Lietuvoje.

Nelengva buvo gauti pinigų „Tėvynės Sargo“ leidybai. Bet mokantis su žmonėmis bendrauti Vaižgantas jų gaudavo įvairiais keliais – iš turtingesnių kunigų, palankiai į lietuvybę žiūrinčių dvarininkų. Šalia šitų darbų tęsė vyskupo Motiejaus Valančiaus veiklą. Dar Mosėdyje įsteigia Blaivybės draugiją, kurios veikla rūpinosi kunigaudamas kitose parapijose.

Vaižgantas prisidėjo ir prie tų lietuvių veikėjų, kurie bandė atgauti spaudą taikiu keliu – rašė prašymus carui. Juose buvo rimtai argumentuojamas lietuviško žodžio reikalingumas tautai. Švietimo ministrui rašytuose raštuose reikalavo pradžios mokyklose įvesti lietuvių kalbą. Paaiškinama priežastis, kodėl žmonės neleidžia vaikų į rusiškas mokyklas – sunkus alfabetas, nė vienas lietuvis negali išsiversti be lotyniškojo. Prašymus platindavo Lietuvoje norėdamas sužadinti žmonėse tautinį susipratimą. Jie buvo gera agitacija prieš carinę priespaudą. Tokia veikla norėta ir pasauliui pranešti apie tautos gyvybės ženklus, nes šie prašymai bei draudžiama spauda patekdavo į Amerikoje gyvenančių lietuvių rankas.

Dėl tokios veiklos stiprėjo persekiojimai. Žandarai akylai sekė įtartiną kunigą. Prisidėjo ir pavyduolių, ypač lenkomanų, intrigos. Dėl Kuršėnų klebono A.Eidimto skundų buvo sudaryta byla, kurią pavesta svarstyti Žemaičių konsistorijoje. Vaižgantas savo raporte, kurio reikalavo jam priešiškai nusiteikęs vyskupas M.Paliulionis, neslėpė savo tautinės veiklos, atsargumo laikėsi tik nenorėdamas išduoti kitų veikėjų. Konsistorijos teismo nariai priėmė palankų sprendimą, paneigė visus pramanytus kaltinimus, bet uždraudė be vyskupo leidimo siųsti straipsnius į laikraščius bei išvažiuoti iš savo gyvenamosios vietos.

Nors šis sprendimas visos veiklos negalėjo sužlugdyti, vis dėlto sudavė smūgį. Dvasinės vyresnybės teismai būdavo reti, todėl požiūris į teistą kunigą keisdavosi. Ir Vaižgantas pajuto, kad vieno kito palankaus kunigo ar dvarininko požiūris į jį pasikeitė. Bendraminčiai pradėjo svarstyti, ar ne geriau būtų pasitraukus iš Lietuvos – į Rygą ar Peterburgą. Paveiktas tokių aplinkybių važiavo į Peterburgą pasitarti su Maironiu, kuris nepritarė pasitraukimui iš Lietuvos.

Minėti nemalonumai vyko tuo metu, kai Vaižgantas 1902 m. iš Žemaitijos (Micaičių) buvo nukeltas į Panevėžio apylinkes – Vadaktėlius. Po teismo vyskupas net šią mažytę parapiją norėjo atimti, bet apsigalvojęs paliko, tik prižiūrėti nepaklusnų kunigą pavedė sulenkėjusiam Naujamiesčio klebonui R.Styrai. Šis džiaugėsi gavęs progą pažeminti nekenčiamą litvomaną ir kiek galėdamas kenkė, net kratą Vaižganto bute žandarams mielai padėjo atlikti. Bet patyręs sąjūdininkas dekanui nematant sugebėdavo išvažiuoti ir „Tėvynės Sargo“, ir kitais reikalais. Veikla nenutrūko.

Vadaktėliuose gyvendamas Vaižgantas sužinojo apie spaudos atgavimą. Raštuose yra nuotaikingai papasakota, kaip tai įvyko. Susapnavęs kartą, kad caras Nikolajus geraširdiškai grąžinęs lietuviams spaudą, o nuvažiavęs į Panevėžį ir pamatęs skelbimus.

Prasidėjo kitokia veikla. 1905 m. pabaigoje J.Basanavičiaus ir P.Kriaučiūno iniciatyva buvo šaukiamas lietuvių seimas. Vaižgantas tuojau įsitraukė į agitacinį darbą : pasikinkęs porą arkliukų, apvažiuodavo apylinkes – valsčius ragino siųsti savo atstovus į Vilniaus Seimą. Buvo ir kitokių darbų. Žmonės, pajutę laisvę, vijo iš mokyklų rusus mokytojus, uždarinėjo degtinės monopolius, nebeklausė žandarų, kartais net uniformas nurenginėjo. Visuose šiuose įvykiuose aktyviai dalyvavo Vaižgantas. Jautėsi pavargęs. Tačiau kai vieną vakarą K.S.Šaulys, Panevėžio gimnazijos kapelionas, būsimasis Nepriklausomybės akto signataras, pasibeldė į Vadaktėlių klebonijos duris ir paprašė raginti Vilniaus, Seinų ir Petrapilio vyskupijų kunigus ruoštis į seimą, sutiko ir šią užduotį įvykdė su dideliu užsidegimu. Seime, kaip buvo įpratęs visą gyvenimą, elgėsi kukliai, pasitraukdamas į šoną, – savo vietą seimo prezidiume užleido prof. kunigui Pr. Būčiui.

Atsiradus legaliai lietuviškai periodikai, Vaižgantas iš tolimos parapijos 1906 m. buvo pakviestas į Vilnių redaguoti „Vilniaus žinių“. Ne iš karto sutiko. Abejojo ir dėl savo kompetencijos, ir dėl dienraščio politinės pakraipos, nes dėl jos buvo daug ginčų. Pagaliau atvyksta ir imasi redaktoriaus darbo. Tačiau dėl įvairių priežasčių šio laikraščio leidimas sustoja. Vaižgantas nenuleidžia rankų – kartu su A.Smetona suburia bendrovę ir pradeda redaguoti „Viltį“. Nuo tada pasineria į nepabaigiamus laikraščių bei žurnalų leidybos rūpesčius: užgula sudėtinga finansinė padėtis, organizaciniai reikalai, ideologiniai nesutarimai. Prasideda puolimai. Laikraščiu ypač nepatenkinti Vilniaus lenkai imasi intrigų, įtikina vyskupą G.Cirtautą, ir redaktorius 1911 m. iš Vilniaus siunčiamas į Laižuvos parapiją. Paskutiniame savo redaguotame numeryje parašo atsisveikinimo laišką, kuriame sako niekam nepaliekąs vilties, kad jį išvarius išnyks tautinė idėja – atsirasią kiti ir ją toliau skleis Lietuvos sostinėje.

Laižuvoje naujasis klebonas ūkininkavo, sekėsi visai neblogai, atsirado daugiau pinigų, kurių anksčiau visada trūko. Tačiau šis darbas buvo ne jo būdui. Pakviestas redaguoti „Rygos garsą“, išvažiuoja į Latvijos sostinę, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, aktyviai dalyvauja „Lietuvių Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti“ veikloje.

Vaižgantas nebuvo pasiruošęs politikai. Bet lietuviams sujudus dėl nepriklausomybės skelbimo, rūpinasi paties 1905 m. įkurtos Krikščionių Demokratų sąjungos reikalais. Kaip geras kalbėtojas ir didelis Lietuvos nepriklausomybės idėjos gynėjas jis visur buvo laukiamas, jam sekėsi suburti ir įtikinti žmones. 1917 m. pabaigoje nuvykęs į Lietuvių konferenciją Stokholme, iš ten negali sugrįžti daugiau kaip septynis mėnesius. Todėl apie išsvajotos Nepriklausomybės paskelbimą sužinojo svetur. Laiškuose džiaugiasi dabar matantis Tėvynės laisvės šviesą.

1918 m. sugrįžęs į Lietuvą, kurį laiką gyvena Vilniuje. Čia patiria bolševikų okupaciją. Su išrinkta visuomenės veikėjų delegacija eina pas V.Mickevičių-Kapsuką sužinoti apie jo sudaryto Revoliucinio komiteto ketinimus. Išgirsta tik pažeminimus: sąjunga su Rusija, nepripažįsta nei valstybinės lietuvių kalbos, nei tautinių ženklų („Per daug kovojome už raudoną vėliavą, kad pakeltume dryžumus…“). Vilniuje Vaižgantui teko kovoti ir su lenkinimu, kai sostinę okupavo lenkų kariuomenė. Į Kauną, Laikinąją sostinę, atvažiavo 1920 metų pavasarį.

Kaunas – paskutinė atkaklaus kovotojo gyvenimo vieta. Nors buvo jau gerokai išvargintas nepabaigiamų darbų, bet ir čia ėmėsi veiklos su jaunystės užsidegimu. Vėl redagavo periodinius leidinius („Tautą“, „Trimitą“, „Mūsų senovę ir kt.), buvo Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius, įvairių organizacijų narys. 1922 m. pakviestas dėstyti universitete lietuvių literatūros istoriją sutriko, bet buvo prikalbintas, nes turėjo surinkęs daug medžiagos, ypač iš spaudos draudimo laikotarpio, juk toje veikloje ir pats dalyvavo. Dėstė įtaigiai, į jo paskaitas ateidavo daugybė klausytojų, pilna salė ir sėdinčių, ir stovinčių. Po metų gavo docento laipsnį.

Vaižgantas visą gyvenimą garsėjo neįtikėtinu darbštumu, atsidavimu tautos reikalams. Meilę ir pareigą savo tautai yra išreiškęs chrestomatiniais virtusiais pasakymais: „tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas“, „kur tik kas liepė eiti, ėjau“, „man viena tebuvo tikrai skanu ir malonu – čeploti kad ir nešvarų, bet tik tautinį čiulpiką“. Dėl tos meilės ir pareigos daug ką paaukojo. Svajojo apie aukštąjį mokslą, bet neatsirado laiko, jautė turįs kūrėjo talentą, bet grožinius kūrinius rašė tik progai pasitaikius, pvz., „Pragiedrulius“ sukūrė Stokholme, laukdamas vizos į Lietuvą.

Anksti prarado ir sveikatą. Nuovargį pajuto jau pirmaisiais XX a. dešimtmečiais, bet vis tiek dirbo negailėdamas savęs. Visai pasiligojo 1933 metais. Perrašė testamentą, atsisakė Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriaus pareigų. Dėl to labai sielojosi. Tiek daug ir taip energingai dirbęs pasijuto nebereikalingas. Mirė 1933 m. balandžio 27 d.

Vaižganto tautinė veikla atsispindi jo raštuose. Septynis tomus suredagavo pats. Pirmieji keturi skirti publicistikai. Negali atsistebėti jos įvairumu. Supranti, kad Vaižganto būta pačiame Lietuvos politinių, kultūrinių įvykių sūkuryje. Rašoma su humoru, dažnai su lengva pašaipėle. Gyvai, kartais hiperboliškai pasakojama apie politinius įvykius, kuriuose pats dalyvavo, polemizuojama, įtikinėjama. Vaižgantui buvo skaudu, kai paskelbus Nepriklausomybę visuomenėje radosi savanaudiškumo, pavydo, karjerizmo apraiškų. Pats visą gyvenimą sąžiningai triūsęs visuomeniniuose baruose, negalėjo pakęsti neveiklumo, tarpusavio nesutarimų. Mokėjo pasakyti taip vaizdingai, taikliai, kad ir šiandien paskaitę pajuntame minties aktualumą. Pavyzdžiui, viename straipsnyje su jam būdingu tiesumu kalba apie tuos, kurie laisvoje valstybėje neberanda savo vietos: „ Kas belieka pašaliniams nuo politikos daryti? Dveja belieka: arba eiti gulti, nieko nebedirbti, arba nusitverti kito darbo. Jei per darbymetį pradeda lyti, šeimyna po savo stogu prasimano kito darbo. <…> Žiūrėkite, kiek darbo nepadirbta, kiek plyšių neužtaisyta, skylių neužlopyta, kiek šiukšlių nepašluota, kiek sąšlavų krūvų neišvežta. Ar vis tebebūsime, belaukdami, kad koks kitas ratadaila pabaigs ratus dirbti šiukšlelėms vežioti? Praktika mūsų dideliam džiaugsmui parodė, kad mes esame gyvi, jautrūs, krutūs; atsiliepiame kaip paliesta styga; vadinasi, mes tokia pilna gaivumo dirvelė, jog tikrai verta ji paknaisioti, išgyventi, kol kas pasės į mus geros sėklos. Viskas rodo, jog gera sėkla, į paruoštą dirvą tekusi, duos oi gerų vaisių. “ (Vaižgantas. Raštai. 1922)

Ar netinka ir mūsų laikams?

Informacija iš: http://www.aidas.lt

 

Reklama

One response to “Kritiniai straipsniai

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: